Arūnas Streikus. MINTIES KOLEKTYVIZACIJA. CENZŪRA SOVIETŲ LIETUVOJE

  • Kraunamos nuotraukos
  •  Arūnas Streikus – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas. Tiria Bažnyčios istoriją Lietuvoje XX amžiuje, sovietų režimo kultūros politiką. Knygų Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje 1944–1990 (2002), Diplomatas Stasys Antanas Bačkis (2007), Iš sovietinės patirties į laisvės erdvę: vienuolijos Lietuvoje XX a. antroje pusėje (2015) autorius.


    Šios knygos tyrimo objektas nėra vien rutininės tekstų ar vaizdų uždraudimo praktikos, daugiausia atliekamos Glavlito, t. y. cenzūra siaurąją prasme. Cenzūra čia tiriama kaip iš skirtingų, tarpusavyje ne tik bendradarbiavusiųjų, bet neretai konkuravusių ar netgi konfliktavusių ideologinės kontrolės institutų sudarytas mąstymo ir jo viešos raiškos disciplinavimo mechanizmas. Be Glavlito, partinės valdžios ideologinių skyrių ir sovietų slaptosios policijos ideologinės kontržvalgybos padalinių sudėtine šios tarpinstitucinės sistemos dalimi laikomas ir įvairialypis redaktorių korpusas, kurį reprezentavo periodinių leidinių ir leidyklų redakcijos, teatrų, kino, radijo ir televizijos meno ir redakcinės tarybos, kiti panašaus profilio institutai. Ideologinės kontrolės veikimas dažniausiai atskleidžiamas analizuojant cenzūrines situacijas, susiklosčiusias dėl konkrečių asmenų mėginimų peržengti senas ar nustatyti naujas leistinumo ribas. Knygoje narpliojamos jų aplinkybės ir kartais netikėtos atomazgos patvirtina, kad sovietinė cenzūra toli gražu nevisada buvo racionaliai sutvarkytas, sklandžiai vykstantis ir valdomas procesas. Kita vertus, tiriamos ne tik cenzūrinės situacijos ir jose atsidūrusių asmenų elgsenos, bet ir ieškoma jų veiksmus paaiškinti galinčių motyvų. Šia prasme itin daug dėmesio skiriama sovietų Lietuvos kultūros lauko veikėjų (menininkų, mokslininkų, žurnalistų, administratorių) grupinei diferenciacijai, kurią lėmė skirtinga patirtis, išsilavinimas, estetinės ir pasaulėžiūrinės orientacijos, kultūrinio kapitalo dydis. Knygoje taip pat rekonstruojamos kintančios netiesioginio ideologinio reglamentavimo formos, aprėpiančios tokius dalykus kaip vidinis ir viešas kūrinių recenzavimas (kritika), autorių viešinimo laipsnio nustatymas per kūrybines sąjungas, parodų komitetus, kitus žemesnio lygmens institucinius darinius. Nepamirštas ir toks iki šiol mažai tyrinėtas cenzūros veiksnys kaip „liaudies balsas iš apačios“, išreikštas aktyvių skaitytojų ir žiūrovų laiškuose, įsiskaudinusių pareigūnų skunduose ir kituose panašaus žanro dokumentuose.